Vytauto Landsbergio padėjėjas Andrius Tučkus rengė ir finansavo terorizmą (bombų sprogdinimus)
Kodėl A.Tučkus dar nesuimtas?
Aurimas Drižius
1990 m. spalio 5 d. buvo susprogdinta Kryžkalnyje esanti skulptūra „Motina“ – teroristai padėjo sprogstamosios medžiagos ir sukėlė sprogimą, apgadindami skulptūrą.
Tie sprogdintojai net neslepia, kad tai padarė, tačiau savo poelgiu dabar jau nebesididžiuoja. Tai Vytautas Šustauskas ir šiaulietis savanoris Žilvinas Razminas.
Apie savo įvykdytą teroro aktą jie viešai papasakojo sausio 3 d. įvykusioje Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime „Pirminės Lietuvos valstybės pamatų supuvimo priežastys“.
Vytautas Šustauskas liudija, kad šį Vytauto Landsbegio nurodymą jam perdavė Vytauto Landsbergio nepakeičiamas padėjėjas Lietuvos Laisvės Lygos narys Andrius Tučkus, už šią provokaciją pažadėjęs 1000 USD atlygį. Kaip turėjo jaustis Žilvinas Razminas, gavęs šią užduotį iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo simboliu tapusio asmens, tegali pasakyti jis pats. Nebent manyti, kad tuometinis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis žinojo daugiau, nei Žilvinas Razminas. Signatarė Nijolė Oželytė Kryžkalnio Motinos susprogdinimą pavadino labai žemu įvykiu ir nurodė, kad taip elgiasi Rusija. O kaip vertinti šios provokacijos užsakovus, Nijole Oželyte? Ar vis dar siūlysi jiems statyti biustą Vilniaus Lukiškių aikštėje? Negirdėjome, kaip šį vandalizmo aktą vertina Andrius Tučkus ir Vytautas Landsbergis.
„Prisidėjau prie tos akcijos, - pasakojo Ž.Razminas, - dalyvavau apgadinant šį paminklą, nes nepavyko jo sunaikinti. Tačiau dabar visai nesididžiuoju tuo, ką padariau, netgi priešingai. Tada man atrodė, kad viską, ką man sakė kariuomenės vadai ir valdžia, yra teisinga, ir kad mes kovojame už Lietuvą. Tačiau dabar man viskas atrodo priešingai – tai, ką mes darėme dėl Lietuvos, tai dabar man atrodo, kad mes kenkėme Lietuvai. Naikinti meno paminklus, nesvarbu, kad jie atstovavo ne mūsų ideologijai, dabar man atrodo nežmoniška ir nusikalstama. Kai sprogdinau bombą, gabalą skulptūros – su menininko inicialais – pavyko nuskelti. Ir tada man suskaudo širdį – atrodo, sprogdinau gerai, tačiau menininkas dirbo – puikiai žinau, kiek reikia įdėti darbo, kad sukurti tokį paminklą. Tuo labiau apmaudu, kad po to atėjo kažkoks Audriaus Butkevičiaus šnipelis ir mums už šį darbą automobilyje sumokėjo po 50 dolerių. Paskui, kai sužinojome, kas mums tuos pinigus padavė – tai buvo Andrius Tučkus, V.Landsbergio šešėlis ir jo dešinioji ranka . Dėl to mes pasipiktinome signatarės Nijolės Oželytės pasisiakymu televizijoje, kad tie, kurie susprogdino tą skulptūrą, buvo rusų agentai. O tai kaip tada pavadinti tuos, kuris per Tučkų užsakė ir sumokėjo už šį teroro aktą? Gal tai yra trigubas agentas, tas Vytautas Landsbergis? Todėl visų tų, kuriems ši skulptūra buvo brangi, aš labai atsiprašau.
1972 m. Z.Vaišvila su kitais Šiaulių moksleiviais dalyvavo šios skulptūros atidaryme. Tai buvo 8 metrų aukščio skulptūra, sukurta skulptoriaus Bronius Vyšniauskas, vaizduojanti motiną, laikančią ąžuolo šakelę. „Mus atleido nuo pamokų, tautiškais rūbais aprengti dalyvavome šioje paminklo atidengimo ceremonijoje“, - sakė Z.Vaišvila.
Vytautas Šustauskas liudija, kad šį Vytauto Landsbegio nurodymą jam perdavė Vytauto Landsbergio nepakeičiamas padėjėjas Lietuvos Laisvės Lygos narys Andrius Tučkus, už šią provokaciją pažadėjęs 1000 USD atlygį. Kaip turėjo jaustis Žilvinas Razminas, gavęs šią užduotį iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo simboliu tapusio asmens, tegali pasakyti jis pats. Nebent manyti, kad tuometinis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis žinojo daugiau, nei Žilvinas Razminas. Signatarė Nijolė Oželytė Kryžkalnio Motinos susprogdinimą pavadino labai žemu įvykiu ir nurodė, kad taip elgiasi Rusija. O kaip vertinti šios provokacijos užsakovus, Nijole Oželyte? Ar vis dar siūlysi jiems statyti biustą Vilniaus Lukiškių aikštėje? Negirdėjome, kaip šį vandalizmo aktą vertina Andrius Tučkus ir Vytautas Landsbergis.
„Prisidėjau prie tos akcijos, - pasakojo Ž.Razminas, - dalyvavau apgadinant šį paminklą, nes nepavyko jo sunaikinti. Tačiau dabar visai nesididžiuoju tuo, ką padariau, netgi priešingai. Tada man atrodė, kad viską, ką man sakė kariuomenės vadai ir valdžia, yra teisinga, ir kad mes kovojame už Lietuvą. Tačiau dabar man viskas atrodo priešingai – tai, ką mes darėme dėl Lietuvos, tai dabar man atrodo, kad mes kenkėme Lietuvai. Naikinti meno paminklus, nesvarbu, kad jie atstovavo ne mūsų ideologijai, dabar man atrodo nežmoniška ir nusikalstama. Kai sprogdinau bombą, gabalą skulptūros – su menininko inicialais – pavyko nuskelti. Ir tada man suskaudo širdį – atrodo, sprogdinau gerai, tačiau menininkas dirbo – puikiai žinau, kiek reikia įdėti darbo, kad sukurti tokį paminklą. Tuo labiau apmaudu, kad po to atėjo kažkoks Audriaus Butkevičiaus šnipelis ir mums už šį darbą automobilyje sumokėjo po 50 dolerių. Paskui, kai sužinojome, kas mums tuos pinigus padavė – tai buvo Andrius Tučkus, V.Landsbergio šešėlis ir jo dešinioji ranka . Dėl to mes pasipiktinome signatarės Nijolės Oželytės pasisiakymu televizijoje, kad tie, kurie susprogdino tą skulptūrą, buvo rusų agentai. O tai kaip tada pavadinti tuos, kuris per Tučkų užsakė ir sumokėjo už šį teroro aktą? Gal tai yra trigubas agentas, tas Vytautas Landsbergis? Todėl visų tų, kuriems ši skulptūra buvo brangi, aš labai atsiprašau. Negalvojau, kad dariau blogai. Panašiai matyt galvoja ir daugumą tų Lietuvos šaulių ir savanorių, kurie rengiasi pulti Lietuvą nuo rusų, o šie nepuola. Jie irgi pasirengę šaudyti, ir šaudyti tokius, kaip aš“.
Vytautas Šustauskas liudijo, kad Kryžkalnio motinos susprogdinimas buvo jo darbas, ir jis dabar to gailisi. „Tikrai padarėm klaidą, tačiau mes buvome kareiviai, ir jeigu buvo prašymas iš aukščiau, mes turėjome tą įsakymą įvykdyti, - pasakojo V.Šustauskas, - kaip tik tuo metu vykdėme bado akciją prie vyriausybės, vertėme Prunskienę, atėjo Tučkus ir manęs paprašė, kad „reikia susprogdinti kryžkalnio motiną“. Nors ankčiau vertėme paminklus Leninui ir Dzeržinskiui, tačiau tokio paminklo niekada nebūtume sprogdinę. Manau, kad padarėm klaidą nežinodami, vykdydami tai, kas paprašyta. Manau, kad tokį nurodymą davė Landsbergis, nes niekas nebuvo nuteistas už tą nusikaltimą. Pagalvojau, kas galėtų susprogdinti, kreipiausi į Žilviną Razminą, nuvykome į Kryžkalnį, susprogdinome paminklą labai durnai, mes patys galėjome žūti“.
V.Šustauskas pasakojo ir tai, kad sausio 13 d. jam buvo duota užduotis žudyti „Lietuvos priešus“. „Atėjo iš Panevėžio trys žmonės, parodė man sąrašą tų žmonių, kuriuos turėjau sušaudyti ir kurie buvo nepalankūs Landsbergiui. Pirmas buvo įrašyatas Brazauskas, paskui Prunskienė, Beriozovas, kiti žmonės, kurių neprisimenu. Buvo nurodytos ir jų gyvenamos vietos, giminių adresai, kur jie gali slėptis. Norėjau tą sąrašą nusikopijuoti, tačiau jie man nedavė. Žodžiu, per tą sausio 13 d. sumaištį aš dar turėjau pralieti kraujo. Tų žmonių nepažinojau, todėl jiems pasakiau, kad įsakymą man turi duoti ano vadas, Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas. Tada man užteko proto atsisakyti vykdyti tokį prašymą. Turėjau ir daugiau nurodymų likviduoti žmones, ir visi tie įsakymai atėjo iš aukščiausio vado – Vytauto Landsbergio. Pažiūrėkite, kiek nužudymo buvo įvykdyta jo nuodymu – Juro Abromavičiaus, kuris rinko duomenis apie Bražuolės tilto susprogdinimą. Dėl to tilto – pas mane buvo atvažiavę keli savanoriai, kurie siūlė sudalyvauti vienoje akcijoje, tačiau kiti pasakė, kad tai bus nešvarus darbas. Po kelių dienų buvos susprogdintas tas Bražuolės tilto. Man bandė „pripaišyti“ šį nusikaltimą, ir per Kryžkalnį sprogdinimą man norėjo priskirti šį sprogdinimą. O dėl Kubiliaus – galiu pasakyti tiesiai – Seimo posėdžių salėje jis atvirai paklausė Grigaravičiaus, kodėl šis nesuima Šustausko, kuris čia sėdi svečių ložėje. Paskui Kubilių nutvėriau kavinėje, ir paklausiau, ką jis ten šneka – atsakė, kad „turi operatyvinių duomenų“. Atsakiau, kad tas durnius nieko neturi. Visą laiką gaudavome įvairių nurodymų ką nors padaryti, ir manua, kad jie atėjo iš AT pirmininko Landsbergio. Kai išvedinėjo rusų kariuomenę, mane pasikvietė, ir pasakė, kad reikia primušti tuos kareivius kur nors stotyje Aš nesupratau – sakau, kad reikia džiaugtis, kad jie išeina. Man pasakė, kad taip parodysime, kad mes tuos rusus išvejame. Tačiau vėl nesutikau – ačiū Dievui, dar įsijungė smegenys. Todėl visą laiką maniau, kad Landsbergis yra nešvari figūra. Kartą jo paklausiau, kodėl jis manęs taip nemyli. Landsbergis atsakė, kad jis man niekada neatelis, nes aš neva apšmeižiau jo mirusį tėvą. Nes aš pirmas parašiau straipsnį, gavęs informacijos iš tuometinių KGB darbuotojų. Mat Landsbergiui Kaune buvo gražintas namas, nors jokios privačios nuosavybės tuo metu Lietuvoje nebuvo. Po kiek laiko „Respublika“ paviešino, kad Landsbergis yra KGB agentas „Dėdulė“. Nuo to laiko jis ant manęs pyksta, net kai buvau Kauno meras, Landsbergis buvo atvažiavęs, ir sveikinosi, sakydamas, kad aš „kažkur matytas“.
V.Šustauskas prisiminė, kad jis sugalvojo, kad bus gražiau, jeigu Lenino paminklas bus padegtas, o ne ištepliotas dažais. „reikia pradėti galvoti, kodėl Lietuva tokia suskaldyta, o žmonės vienas kitam tapo vilkais, ir netoli jau prieisime iki pilietinio karo“, - sakė jis.
V.Šustauskas mano, kad daug Lietuvos garsių žmonių, kaip Veselka arba Bronius Lubys, buvo nužudyti, imituojant natūralią mirtį. ‚Daug paslaptingų mirčių nėra išaiškinta, ir gal būt, tai bus išaiškinta, kai į Seimą ateis tikri patriotai, o ne tie, kurie nori prisikimšti kišenes, - kalbėjo V.Šuštauskas, - artėja prezidento rinkimai, ir aš šiandien nematau žmogaus, kuris juo galėtų būti. Atvirai pasakius, norėčiau, kad prezidentu būtų Zigmas Vaišvila – gal tada kas nors keistusi pačioje Lietuvoje. Nes dabar žmogus Lietuvoje yra nulio vietoje. Todėl norėčiau, kad visa mūsų politika radikaliai keistųsi. Kai buvau Kauno meras, šiluma Kaune buvo pigiausia, nes dėka rusų ambasadoriaus pirkau dujas tiesiai iš „Gazpromo“.
1972 m. Z.Vaišvila su kitais Šiaulių moksleiviais dalyvavo šios skulptūros atidaryme. Tai buvo 8 metrų aukščio skulptūra, sukurta skulptoriaus Bronius Vyšniauskas, vaizduojanti motiną, laikančią ąžuolo šakelę. „Mus atleido nuo pamokų, tautiškais rūbais aprengti dalyvavome šioje paminklo atidengimo ceremonijoje“, - sakė Z.Vaišvila.
Klaipėdos apygardos teisme baigiama nagrinėti baudžiamoji byla Nr 01-2-00001-15, kurioje be kitų kaltinamųjų antivalstybine veikla kaltinamas ir šiaulietis Žilvinas Razminas.
Spaudos konferencijos dalyviai aptars Lietuvos valstybės vardu veikiančių pareigūnų 2015 m. surašyto kaltinamojo akto Ž. Razmino atžvilgiu aplinkybes. Ž. Razminas kaltinamas ir tuo, kad turėdamas tikslą platinti atvyko apklausai į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, parsigabeno 5-ias proklamacijas „TAUTIETI“ ir jas viešai platino Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato patalpose tarnybiniuose kabinetuose Nr. 221, 321, 321 a, 334 ir 263. Prokuratūra mano, kad šiais savo veiksmais Ž.Razminas padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 121 str., 122 str. ir 170 str. 1 d.
„Daug gyvenime esu matęs, tačiau net mane pritrenkė formuluotė iš kaltinamojo akto, kurį išgirdau, - sakė Zigmas Vaišvila, - Ž.Razminas kaltinamas tuo, kad atvyko į apklausą Šiaulių VPK tikslu platinti penkias proklamacijas. Tačiau aš manau, kad jeigu atvyksti į apklausas, tai ir tikslas yra apklausa. O jo proklamacijoje nėra nei vieno veiksmažodžio, kviečiančio versti valdžią. Ir paklausykite toliau – viešai platino proklamacijas policijos komisariato patalpose ir tarnybiniuose kabinetuose. Prokuratūros nuomone, šiais veiksmais Žilvinas Razminas padarė antivalstybines veiklas. Iki kokio absurdo turėjo privesrti Lietuvos valstybę prokuroras, kad žmogus, atnešęs į policiją lapelį, būtų apkaltintas antivalstybine veikla. Negi policija tokia silpna, kad ją pargriauna vienas lapelis? Negana to, nors tai įvyko 2015 m. o 2016 metasi VSD šefas paskelbė grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, tačiau jame nebuvo Žilvino Razmino. Kuris teisiamas už tai, kad sako, kad Lietuva neteisėtai įstojo į ES? Ir aš tą patį sakau. Ir kodėl aš esu grėsmė valstybei, o Ž.Razmino nėra. Kodėl ši valstybė virto tokia parodija? Mes, piliečiai, tikime, kad Lietuvoje yra Konstitucija, ją vadovaujamės, tačiau kad susigaudyti toje abrakadabroje, reikia pažiūrėti interviu su Nijole Oželyte, kuri pasakė, kad tauta šiandien pasirinktu Ne V.Landsbergį, bet Vytautą Šustauską. Bet Oželytė pasakė, kad tie, kurie susprogdino Kryžkalnio „Motiną“, padarė labai gerai ir teisingai, ir padarė tai Rusijos spec. tarnybų nurodymu“.
Todėl noriu paklausti – kas yra kaltesnis – ar tas, kuris vykdė, ar tas, kuris finansavo ir organizavo“, - klausė Z.Vaišvila.
Zigmas Vaišvila paviešino faktus, kuriuos surinko kartu su buvusiu Krašto apsaugos ministru A.Butkevičiumi:
Į 2015 m. LR VSD ir AOTD prie LR KAM „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą“ Žilvinas Razminas neįrašytas, tačiau įrašytas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrėjas bei narys Zigmas Vaišvila? Kodėl Z. Vaišvila, viešai kalbantis, kad Lietuvos Respublikos įstojimas į Europos Sąjungą buvo neteisėtas, nes referendume tam pritarė tik 57%, bet ne būtini 75% visų balso teisę turinčių mūsų piliečių, nėra teisiamas, o Ž. Razminas už tai teisiamas?
Manome, kad būtina atskleisti tokio Lietuvos valstybės pamatų supuvimo pirmines priežastis, visų pirma, Vytauto Landsbergio pomėgį provokacijoms ir mūsų toleranciją šioms provokacijoms.
Zigmas Vaišvila paviešino faktus, kuriuos surinko kartu su buvusiu Krašto apsaugos ministru A.Butkevičiumi:
Audrius Butkevičius liudija, kad prieš 1991 m. sausio 13-ąją LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis nurodė Audriui Butkevičiui nuimti jo skirtą apsaugą LR Ministrui Pirmininkui Albertui Šimėnui. Albertas Šimėnas dingo su LR AT Apsaugos skyriaus vadovo Artūro Skučo skirtu apsaugos darbuotoju. Į Aukščiausiąją Tarybą sugrįžęs Albertas Šimėnas atsisakė kalbėti su bet kuo, išskyrus Vytautą Landsbergį. Zigmas Vaišvila liudija, kad po šio pokalbio Vytauto Landsbergio kabinete jis pamatė Albertą Šimėną, kuris buvo nepanašus į save.
Norvegų tauta, pasipiktinusi dėl Nobelio Taikos premijos skyrimo TSRS Prezidentui Michailui Gorbačiovui, Norvegų tautos taikos premiją skyrė lietuvių tautai, kuri 1991 m. sausyje apgynė Lietuvos laisvę. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, nieko niekam nepaaiškins, nusprendė, kad jis turi valdyti šią, lietuvių tautai skirtą, premiją.
Zigmas Vaišvila liudija, kad prasidėjus kariniam perversmui Maskvoje, 1991 m. rugpjūčio Vytautas Landsbergis ir Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius Ministro Pirmininko pavaduotojui Zigmui Vaišvilai nurodė pasislėpti ir organizuoti Vyriausybės veiklą pogrindyje. ‚Žinodamas Šimėno likimą, tik pervažiavau į kitą Neries pusę, ir ten praleidau kelias paras“, - pasakojo Z.Vaišvila.
Per keletą parų, kada Zigmas Vaišvila nebuvo darbo vietoje, jis buvo atleistas iš Vyriausybės aparato vadovo pareigų, buvo padalinta daug lėšų, priimtas ne vienas kontraversiškas Vyriausybės nutarimas. Zigmas Vaišvila liudija, kad jo grįžimas į darbą buvo sutiktas su įniršiu.
1991 m. rugpjūčio 23 d. Vytautas Landsbergis, kalbėdamas mitinge prie dabartinės M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos, pakvietė minią veržtis į TSRS KGB rūmus Vilniuje, nors žinojo, kad šiuose rūmuose yra TSRS KGB pasieniečių kuopa, kuriai įsakyta šaudyti į visus įsiveržusius. Zigmas Vaišvila liudija, kad tik po jo įsikišimo Vytautas Landsbergis sustabdė žmones. „Jam paaiškinau, kad tuoj pasirašysime susitarimą su SSSR vyriausybės atsiustu atstovu ir į KGB rūmus įeisime ramiai be jokių konfliktų“, - pasakojo jis.
Zigmas Vaišvila liudija, kad analogišką provokaciją Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis vykdė 1991-03-19 d. naktį ir dieną, be perstojo reikalaudamas, kad Lietuvos VRM šturmuotų TSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldaus Vilniaus OMON bazę ir išlaisvintų joje įkalintą Lietuvos Krašto apsaugos departamento vadovą Audrių Butkevičių. Tuo metu Lietuvos Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila ir Lietuvos vidaus reikalų ministro pavaduotojas Petras Liubertas TSRS vidaus kariuomenės divizijos 3404 štabe dėl Audriaus Butkevičiaus išlaisvinimo derėjosi su šios divizijos vadu Aleksandru Žitnikovu, telefonais su TSRS Vyriausybe ir TSRS vidaus kariuomenės vadovybe. Zigmas Vaišvila šių derybų metu nuolat įtikinėjo Vytautą Landsbergį eiti pailsėti, o vidaus reikalų ministro pavaduotojui Arvydui Svetulevičiui nurodinėjo nevykdyti nuolat Vytauto Landsbergio kartojamų nurodymų šturmuoti Vilniaus OMON bazę. „Landsbergiui nuolat siūliau eiti miegoti“, - sakė Vaišvila.
Audrius Butkevičius liudija, kad iš Vilniaus OMON vado Boleslovo Makutinovičiaus ir štabo viršininko Vladimiro Razvodovo sužinojo, jog apie tai, kur ir kada tą dieną vyko Audrius Butkevičius, Vilniaus OMON-as gavo iš Vytauto Landsbergio sekretoriato.
Iš LR Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovo Artūro Skučo knygos „Pėstininko užrašai“ (Vilnius, VĮ Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2012) Zigmas Vaišvila sužinojo knygos autoriaus patvirtinimą, kad Artūras Skučas ir Vytautas Landsbergis dar prieš įvykius žinojo, jog 1990-04-20 d. VĮ „Spauda“ spaustuvėje Maironio gatvėje Vilniuje TSRS kariškiai panaudos karinę jėgą, nors 1990-04-04 d. Spaudos rūmuose nesusipratimai buvo išspęsti taikiai. 1990-04-20 d. į spaustuvę įsiveržusios TSRS vidaus kariuomenės specialios paskirties kuopos kariams divizijos 3404 štabo viršininkas Dmitrijus Mironenko tiesiogiai nurodė pulti LR Aukščiausiosios Tarybos ir TSRS liaudies deputatą Zigmą Vaišvilą. Šias aplinkybes patvirtina ir Sausio 13-osios bylos 4 ir 5 tomai, su kuriais Zigmui Vaišvilai leista susipažinti.
Šios baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad LR Generalinio prokuroro Artūro Paulausko nurodymu baudžiamoji byla dėl 1990-04-20 d. TSRS kariškių įvykdytų nusikaltimų 1990-05-25 d. buvo perduota TSRS karinei prokuratūrai. Baltarusijos prokuratūrai Lietuvos prokuratūra perdavė ir Lietuvos pasieniečio Gintaro Žagunio nužudymo bylą.
LR Ministro Pirmininko pavaduotojui ir LR VSD vadovui Zigmui Vaišvilai išvykus į komandiruotę į Prancūziją ir Urugvajų dėl Lietuvos priėmimo į INTERPOL-o organizaciją, LR VRM specialios paskirties būrys „Aras“, saugojęs perimtus KGB rūmus Vilniuje, kuriuose Lietuvos Vyriausybė vykdė perimto KGB turto ir dokumentų inventorizavimą, buvo pakeistas į krašto apsaugos sistemos „Geležinio vilko“ Panevėžio batalionu. Tuo metu iš KGB rūmų Vilniuje ir buvo išvežti maišai su KGB dokumentais apie Lietuvos inteligentiją ir išeiviją. LR Aukščiausioji Taryba dėl to apkaltino tuo metu Lietuvoje nebuvusį Zigmą Vaišvilą. Dar Zigmo Vaišvilos komandiruotės metu Artūras Skučas ir Vytautas Landsbergis iš Reginos Vaišvilienės reikalavo, kad Zigmas Vaišvila atsistatydintų.
Zigmui Vaišvilai grįžus naktį iš Urugvajaus nebuvo leista išsimiegoti, jis turėjo nepasiruošęs gintis nuo jam paskelbtos interpeliacijos dėl dokumentų išvežimo iš KGB rūmų Vilniuje.
Nepavykus interpeliacijai prieš Zigmą Vaišvilą, viena po kitos buvo daromos LR VSD reorganizacijos, 1992 m. gegužę pasibaigusios Zigmo Vaišvilos atleidimu iš LR VSD vadovų.
Zigmas Vaišvila liudija, kad jis, kaip ir a.a. signatarė Birutė Nedzinskienė, ne kartą Vytauto Landsbergio prašė, kad šis inicijuotų Aukščiausioje Taryboje a.a. signataro Balio Gajausko vadovaujamos komisijos darbo reglamento patvirtinimą, aiškiai nustatytų, ką ši komisija turi daryti, kad kiekvienas komisijos narys neveiktų tik savo nuožiūra. Tačiau Vytautui Landsbergiui, matyt, priimtiniau buvo KGB rūmuose buvusią informaciją ir dokumentus naudoti.
Zigmas Vaišvila liudija apie Artūro Skučo patvirtinimą dėl Vytauto Landsbergio nurodymu „Lietuvos aide“ paskelbtą straipsnį apie Vitą Tomkų. Straipsnis atitiko sufabrikuotą medžiagą, rastą KGB kompiuteriuose Vilniuje. Zigmas Vaišvila liudija, kad šią informaciją turėjo tik LR VSD ir LR AT Apsaugos skyrius.
A.a. signatarės Birutės Nedzinskienės, taip pat dirbusios Aukščiausios Tarybos komisijoje KGB veiklai tirti, rašytiniuose tekstuose (Birutė Nedzinskienė, VĮ Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2015, Vilnius) liudijama ta pati karti ir Vytautui Landsbergiui nenaudinga tiesa.
Neįvykus 1992-05-23 referendumui dėl LR Prezidento institucijos atkūrimo, Vytautas Landsbergis garsiajame mitinge Lietuvos piliečius pavadina „šunauja“, dėl jo asmeninių stiprios galios prezidentinių ambicijų neįgyvendinimo anksčiau laiko 1992-10-25 d. veiklą baigia Lietuvos Aukščiausioji Taryba, išrenkamas Lietuvos Seimas, kuriame daugumą laimi buvusieji – komunistinė nomenklatūra.
Zigmas Vaišvila liudija, kad 1993 m. vasaryje Vytauto Landsbergio nurodymu KGB rūmuose rastą informaciją apie a.a. Stasį Lozoraitį (nuotr. viršuje su žmona Daniela), kuria disponavo tik LR VSD ir LR AT Apsaugos skyrius, Artūras Skučas perdavė a.a. Vladimirui Beriozovui. Tai įvyko prieš 1993 m. LR Prezidento rinkimus. Ilgametis Lietuvos ambasadorius Vašingtone Stasys Lozoraitis, naktį iš 1991-03-10 į 1990-03-11 telefonu įtikinęs būsimą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Vytautą Landsbergį nedelsti ir skelbti Nepriklausomybės atkūrimo Aktą nelaukiant 1990-03-12 d. Kremliuje prasidedančio neeilinio TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, Zigmui Vaišvilai patvirtino žinojęs apie KGB dokumentų apie jį perdavimą Algirdo Brazausko komandai. Stasį Lozoraitį vadinome mūsų Vilties Prezidentu.
Zigmas Vaišvila ir Audrius Butkevičius liudija, kad 1992 m. liepą Lietuvos valstybės gynimo tarybos posėdyje Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pavedė Ministro Pirmininko pavaduotojui Zigmui Vaišvilai skirti lėšas lengvos ginkluotės pirkimui iš Rusijos. Paaiškėjus, kad šis sandoris įgyvendinamas per tarpininkus privačią a.a. G. Konopliovo korporaciją „Lietverslas“ ir jo banką „GeKa“ (vėliau – „Tauro“ bankas), Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila šias privačias struktūras pašalino iš sandorio ir įgyvendino sandorį per valstybinį Lietuvos ginklų fondą. Iš G. Konopliovo atėmus dokumentus, paaiškėjo, kad šiuo 52,35 mln. USD dydžio lengvosios ginkluotės ir šaudmenų sandoriu dangstytas 1,675 mlrd. USD sandoris, kuriuo be lengvosios ginkluotės Lietuvos vardu turėjo būti perkami 66 lėktuvai (20 vnt. SU-25, 2 vnt. SU-25UBK, 20 vnt. MiG-29, 2 vnt. MiG-29UB, 20 vnt. SU-27, 2 vnt. SU-27UBK), 40 vnt. sraigtasparnių Mi-8MT, 6 vnt. sargybos laivų PSKP, aibė automobilių, kurie turėjo būti perparduoti vienai arabų valstybei.
„Ostankino“ televizijos „Vzgliad“ („Požiūris“) laidoje „Politbiuras“ demonstruoti Lietuvos valstybės raštai, kuriais Lietuvos valstybė buvo suteikusi įgaliojimus „Lietverslui“ vykdyti šį sandorį ir teisę firminiuose blankuose naudoti Lietuvos valstybės herbą. Po šios laidos ELTA paskelbė buvusio LR Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus pranešimą spaudai, kad dėl visko kaltas Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius. Po 1992-10-25 d. Vytauto Landsbergio komandos pralaimėtų Lietuvos Seimo rinkimų, naujai (senai) valdžiai nusprendus LR AT Apsaugos skyrių perduoti LR VRM-ai, Artūras Skučas ir didžioji dalis šio skyriaus vadovaujančių darbuotojų neteko darbo. Juos įdarbino „Tauro“ bankas. Dalis jų vėliau buvo nuteisti. 1997-06-23 d. Genadijus Konopliovas nusišovė. Neaiškiomis aplinkybėmis žuvo ir kiti „Tauro“ banko darbuotojai, prieš tai dirbę LR AT Apsaugos skyriuje.
LR AT Apsaugos skyriaus darbuotojai, saugoję Ministro Pirmininko pavaduotoją Zigmą Vaišvilą, prisipažino jam gavę LR AT Apsaugos skyriaus vadovo Artūro Skučo nurodymą pranešinėti viską apie Zigmą Vaišvilą. Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius raštu kreipėsi į a.a. Balį Gajauską dėl Ministro Pirmininko pavaduotojo Zigmo Vaišvilos bendradarbiavimo su TSRS KGB nustatymo. 2017 m. Zigmas Vaišvila gavo LR Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymą, patvirtinančią, kad nėra duomenų apie jo bendradarbiavimą su TSRS ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Protestuodami dėl Vytauto Landsbergio prarastos valdžios, 1993-07-31 ginkluoti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoriai savavališkai išėjo į pakaunės Altoniškių mišką. Jiems vadovavo Jonas Maskvytis. Faktiškai tai buvo nevykęs valstybės perversmo bandymas - maištaujantys savanoriai atsisakė prisiekti naujai išrinktajam LR Prezidentui Algirdui Brazauskui, kuris vėliau liudijo, kad buvo sulaukęs tiesioginių grasinimų savo gyvybei.
Audrius Butkevičius nedelsdamas grįžo iš Turkijos, pasirašė įsakymą dėl jų grįžimo į dislokacijos veitą ir Altoniškių miške susitarė su savanoriais, kad jie nutraukia maištą. Audriui Butkevičiui susiskambinus su Sauliumi Pečeliūnu, šis susiekė su Vytautu Landsbergiu. Po to savanoriai tęsė maištą.
Vytautas Landsbergis knygoje apie 1993 m. savanorių maištą rašė, kad savanoriai su ginklais į mišką išėjo grybauti, tačiau kažkodėl dėl maišto apkaltino Rusiją. Prieš keletą metų LRT laidoje, kurią vedė Audrius Siaurusevičius, atsakant į Audriaus Butkevičiaus klausimus, a.a. Algirdas Patackas patvirtino pakaunės miško savanorių veiksmų derinimą su Vytautu Landsbergiu ir kitasi parlamentarais. Seimo nario ir signataro Nikolajaus Medvedevo vadovaujami parlamentarai įtikino savanorius baigti maištą. Tai įvyko 1993-09-22 d.
2000-10-02 d. Kauno apygardos teismas Joną Maskvytį nuteisė ketverių metų laisvės atėmimo bausme už neteisėtą šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų įsigijimą, laikymą ir realizavimą. 1993-10-30 d. netoli maištininkų stovyklos sodyboje nušauta Žaneta Sadauskaitė. Kaltu pripažintas vienas buvusių maištininkų Haroldas Valaitis. Pasibaigus savanorių maištui, buvo suimtas jo dalyvis Remigijus Kuršas. Jis pabėgo iš areštinės ir netrukus rastas iškritęs iš trečio aukšto.
1994-11-06 d sprogdintas Bražuolės geležinkelio tiltas. Laimingas atsitiktinumas padėjo išvengti dviejų traukinių avarijų. Geležinkelio apsaugos būdelėje nusišovė buvęs maišto dalyvis Irmantas Ruplys. 1996 m. Kauno SKAT rinktinės štabo pusrūsyje rastas nusišovęs štabo vyr. sandėlininkas Edmundas Simanavičius.
1997-01-31 d. nužudytas Juras Abromavičius, tyręs pakaunės savanorių maištą. Šio nužudymo bylą tyręs prokuroras A. Marcinkevičius buvo nušalintas nuo tyrimo. 2007 m. gruodį Seimas balsų dauguma pritarė Seimo komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadoms. Jose teigiama, kad „J. Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijų tuometinės ir dabartinės vadovybės bei kitais šių partijų nariais“. Komisijos išvadose taip pat teigiama, kad J. Abromavičius buvo surinkęs duomenų apie savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą. Prokuratūra tyrimą dėl J. Abromavičiaus nutraukė 2006 m. rugsėjį, konstatavus, kad J. Abromavičiaus žmogžudystę įvykdęs asmuo pats yra nebegyvas, o su konservatoriais susijusių įtariamųjų žmogžudystės užsakymu kaltei įrodyti nesurinkta pakankamai įkalčių, todėl bylos tyrimas sustabdytas. J. Abromavičiaus nužudymo bylos senaties terminas suėjo 2017 m.
1997 m. vasarą maudydamasis nuskendo maišto dalyvis Rumšiškių kuopos vadas Kornelijus Rudauskas; mirė karininkas Gediminas Pulokas. 1997-12-10 d. nusišovė Juro Abromavičiaus nužudymo bylos įtariamasis Vladas Grybauskas. 1998 m. Varėnoje nusišovė dar vienas maišto dalyvis Remigijus Kazokaitis.
Tėvynės Sąjungą (Lietuvos konservatorius) Vytautas Landsbergis ir jo bendraminčiai įkūrė 1993-05-01 d.
1998-09-11 d. konservatorių ir krikščionių demokratų daugumos LR Vyriausybė pasirašė su „Williams International“ laikinąją „Mažeikių naftos“ valdymo sutartį, 1999-10-29 d. - taip vadinamą „Mažeikių naftos“ privatizavimo sutartį, kuria šiai JAV įmonei atiduoti 33% „Mažeikių naftos“ akcijų ir įmonės valdymas, suteika aibė lengvatų, o Lietuvos valstybė šiai įmonei paskolino per 1,5 mlrd. Lt. 1999 m. „Mažeikių nafta“ patyrė 89,8 mln. Lt nuostolį, 2000 m. - 147,6 mln. Lt, 2001 m. - 287,7 mln. Lt, 2002 m. - 185,2 mln. Lt. Įmonę pradėjus valdyti Yukos, 2003 m. „Mažeikių nafta“ jau gavo 275,2 mln. Lt pelną.
LR Privatizavimo fondas už „Mažeikių naftos“ 33% akcijų paketo perleidimą amerikiečiams negavo nė lito. 75 mln. USD buvo pervesti į „Mažeikių naftos“ sąskaitą Londone, o tokiai pat sumai išrašytas vekselis liko neapmokėtas. Lietuvos valstybė negavo nė lito ir šių lėšų nereikalavo. 2002-06-18 sutartimi už 150 mln. USD „Mažeikių naftą“ valdymą perėmė Rusijos koncernas Yukos („Williams International“ – 26,86% akcijų, Yukos - 26,86% akcijų, Lietuvos Vyriausybė – 40,66% akcijų). Lietuvai priklausisių akcijų likučio pardavimas Lenkijos valstybiniam koncernui „Orlen“ – jau Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko „nuopelnas“.
2000-07-06 d. nužudyti buvęs „Mažeikių naftos“ vadovas Gedeminas Kiesus, jo sūnus Valdas ir vairuotojas Alfonsas Galminas. Gedeminas Kiesus neigė blogą finansinę „Mažeikių naftos“ būklę.
2006-08-23 d. nužudytas Vytautas Pociūnas, kuris, kaip VSD pareigūnas, domėjosi Lietuvos ekonominiais klausimais. Vytautas Landsbergis nedelsiant apkaltino Baltarusiją. Praėjus savaitei po Vytauto Pociūno žūties, Baltarusijos Generalinė prokuratūra Minske įvykusioje spaudos konferencijoje paskelbė, kad ji paskelbs, kas iš tikrųjų įvyko, jei Lietuva tęs šios temos politizavimą. Vytautas Landsbergis buvo 2007 m. Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo dėl Vytauto Pociūno sudarytos darbo grupės nariu. Darbo grupė buvo paleista dėl neveikimo.
Daug beprasmių šių provokacijų aukų.
2009 m. Vytautas Landsbergis nustebino konservatorių partiją ir Lietuvą, pasiūlęs Lietuvos Prezidentu rinkti Dalią Grybauskaitę, kuri, kaip paaiškėjo, iki šiol yra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis. Nuolatinis “Regnum.ru” autorius, Lietuvos ekspertas Viktoras Olžičius 2009-05-11 atvirai skelbė reveransus šiai kandidatei, pristatydamas ją, kaip kovotoją su klanais ir oligarchais. “Klanai desperatiškai bando sustabdyti eurokomisarės Dalios Grybauskaitės triumfo žygį”, “eurokomisarės kompromitacijos kampanija” užsiima “profesionalūs polittechnologai” - paminėtas Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Zigmo Vaišvilos interviu “Balsas.lt”. LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės “nuopelnų” Lietuvai sąrašas – labai didelis.
Vytautas Landsbergis nepaaiškino, kodėl Stasys Lozoraitis LR Prezidento rinkimų kampanijos metu buvo apgyvendintas „Draugystės“ viešbutyje, kurio visuose kambariuose dar KGB buvo įrengusi pasiklausymo aparatūrą. Vytautas Landsbergis neatsakė ir į signatarės Birutės Nedzinskienės viešą klausimą jam, kodėl derybos dėl Lietuvos stojimo į NATO su NATO pareigūnais vykdavo „Karolinos“ viešbutyje, kurio savininku tuo metu buvo KGB padalinio Lietuvoje skyriaus, sekusio Sąjūdžio veiklą, buvęs vadovas Petras Vozbutas?
Po 2012-10-14 referendumo, kuriuo mūsų tauta nusprendė, kad AE Lietuvoje nebebus statomos, Vytautas Landsbergis tautą išvadino „kurdupeliais“, „vaikų darželiais“ ir kitais panašiais epitetais. Po šio Lietuvos referendumo Rusija sustabdė Baltijos AE statybą Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje. Prieš 2014-06-29 d. Žemės referendumą Vytautas Landsbergis visiškai nebesivaldė, referendumo iniciatorius išvadino „refrendūmininkais“, kuriuos nusamdė Rusija, atvirai pasisakė prieš konstitucinę tautos teisę spręsti bet ką šioje valstybėje.
Vytautai Landsbergi, kas Jūs esate? Jums buvo patikėti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininko ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo simbolio – LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko - vaidmenys. Ir atsakomybė. Vytautas Landsbergis šį Sąjūdžio ir Tautos mandatą išnaudojo savanaudiškais tikslais, pardavė Sąjūdžio vardą, idėjas, idealus ir siekius, galop – ir visą lietuvių tautą. Vytauto Landsbergio provokacijų prieš Lietuvą sąrašą galima ir būtina surašyti. Nes Vytautas Landsbergis ir jo konkurencija su Algirdu Brazausku paklojo šiuos supuvusius Lietuvos valstybės pamatus, suskaldė tautą ir vis kiršina ją.
Svarbu žinoti ir tai, kodėl KGB generolas Stanislavas Caplinas neįrašė Vytauto Landsbergio į 1990 m. balandyje parengtą planą „Metel“(„Pūga“), kuris turėjo būti įgyvendinamas, paskelbus „Ypatingąją padėtį“. Jame išvardinti 273 tarybinei santvarkai pavojingi asmenys, o Romuladas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Zigmas Vaišvila, Arvydas Juozaitis, Romas Gudaitis, Petras Vaitiekūnas, Alvydas Medalinskas, Artūras Skučas, Antanas Terleckas pripažinti ypač pavojingi, kuriuos tikslinga likviduoti. Tarp 273 yra 7 buvę TSRS liaudies deputatai. Planui įgyvendinti buvo sudaryta 50 vykdytojų grupių.
"Ta pačia proga norėčiau kreiptis į prokurorus ir policininkus, kuriuos kažkas manau privertė surašyti kaltinamąjį aktą Razminui, - sakė Z.Vaišvila, - netikiu, kad policijos pareigūnai tokie silpni, kad nesugebėtų atsilaikyti prieš tuos, kurie reikalauja laikytis Konstitucijos, kaip Ž.Razminas. Tikiuosi, kad tai, kad Lietuvos stojimas į ES buvo neteisėtas, nes neatėjo reikiamas skaičius žmonių, taps ateityje mūsų gelbėjimo ratu".