Kodėl iš Naujosios Zelandijos atvykę sutuoktiniai, siekiantys įsivaikinti 9-metę lietuvę, taip slapukauja? Toks klausimas galėjo kilti vakar teisme Vilniuje, kur buvo sprendžiamas mergaitės likimas.
Vakar pavakare iš Vilniaus apygardos teismo Naujosios Zelandijos piliečiai 47 metų Nigelas ir 46 metų Raewyna McClymontai išskubėjo nuleidę galvą ir nepratarę nė žodžio.
Jie vedėsi tris vaikus – jau anksčiau Lietuvoje įvaikintus 9 ir 13 metų berniukus ir 9-metę, dėl kurios dabar verda aistros.
Sprendimas – po savaitės
9-metės lietuvės ateitis paskendo ginčų rūke, kai šeimai iš Naujosios Zelandijos pareiškus norą įvaikinti mergaitę tam suskubo prieštarauti jos broliai, o dabar matyti šią mažametę savo šeimoje nori ir lietuvių pora.
Į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nepilnametė buvo įtraukta 2015 metais, o rašytinis sutikimas dėl įvaikinimo šeimoje iš Naujosios Zelandijos gautas iš pačios nepilnametės ir jos seserų.
Pastaruosius keletą metų mergaitė augo Kauno savivaldybės vaikų globos namuose, o dalis jos gausios biologinės šeimos (penki broliai ir dvi seserys) jau senokai išvykę laimės ieškoti svetur.
Į kovą, kad sesuo nebūtų įvaikinta ir išvežta į Naująją Zelandiją, akyviausiai stojo mergaitės brolis 25 metų Arūnas Leščiauskas – pateikė dokumentus tapti sesers globėju.
Jungtinėje Karalystėje gyvenantis vyras pats neseniai tapo tėvu. Globėjo statuso siekiantis brolis niekur nedirba ir pats atviravo, kad jauna šeima gyvena iš valstybės jo vaiko motinai mokamos pašalpos.
A.Leščiauskas vakar tikino, kad nėra nusiteikęs prieš įvaikinimą, tačiau nenorėtų, kad sesuo vyktų būtent į Naująją Zelandiją: „Siūlyčiau įsivaikinti Lietuvoje ar kurioje nors kitoje Europos Sąjungos šalyje, kad ji nebūtų visiškai atskirta nuo šeimos.“
Šioje istorijoje Vilniaus apygardos teismas savo žodį tars sausio 16 dieną.
Brolis tik paklibino duris
Prasidėjus posėdžiui prie teismo rūmų pasirodęs jos brolis A.Leščiauskas sakė, jog pateikė reikiamus dokumentus, kad jam būtų sudaryta galimybė dalyvauti procese.
Tačiau į posėdį jis taip ir nepateko, mat visi proceso dalyviai, kažkodėl vengdami žiniasklaidos dėmesio, į teismo salę pateko pro kitą įėjimą, o pagrindinės salės durys buvo užrakintos.
Kad viduje iš tiesų vyksta posėdis, išdavė tik ant durų kabantis lapas su užrašu „Uždaras posėdis“.
A.Leščiauskas žurnalistams teigė, kad jei teismas nuspręs skirti sesers globą Naujosios Zelandijos piliečiams, jis tokio sprendimo neskųs: „Jei sesuo pati sutinka ir nori, kaip aš galiu ją atplėšti... Gal po dešimties metų sesuo man priekaištaus, kad sugrioviau jai gyvenimą.“
Užsieniečiams – lengvatos?
Įvaikinimo procedūros ir tarnybų veiksmai itin daug klausimų sukėlė Seimo nariui Mindaugui Puidokui, kuris nuo pat šios istorijos pradžios padeda mergaitės broliui A.Leščiauskui.
Politikas teigė smarkiai abejojantis, kad užsieniečiai iš tikrųjų, kaip tvirtina valdininkai, įvaikina tik sveikatos problemų turinčius vaikus iš Lietuvos: „Abu anksčiau šios poros įvaikinti berniukai yra sveiki, ši mergaitė taip pat neturi sveikatos problemų. Manau, kad į užsienį išvežama daug sveikų vaikų.“
M.Puidokas išsiaiškino, kad Naujosios Zelandijos tarptautinio įvaikinimo agentūra yra sudariusi sutartis su Filipinais, Tailandu ir Indija, o iš Europos šalių tame sąraše yra tik Lietuva.
„Tokia draugija tikrai atrodo keistai. Pagal Hagos konvenciją, įvaikinimu turi rūpintis pelno nesiekiančios įstaigos. Tačiau įvaikinanti šeima vien advokatei turės sumokėti kiek daugiau nei šešis tūkstančius eurų. Tai dideli pinigai, kyla daug klausimų“, – mintimis dalijosi Seimo narys.
M.Puidokas stebėjosi, kodėl kitose šalyse užsieniečiai įvaikina vos kelis procentus, o Lietuvoje, anot jo, – daugiau nei 50 proc. įvaikinti siūlomų vaikų.
„Po vienos televizijos laidos vienos institucijos atstovė didžiuodamasi pasakė, kad Lietuvoje lietuviams įvaikinimo sąlygos vienos griežčiausių pasaulyje. Kur logika?“ – nuostabos neslėpė politikas ir pridūrė, kad vyresnio amžiaus lietuviams įvaikinimas ribojamas, o užsieniečių amžius nesvarbus.
Jis priminė, kad lietuviams įvaikinimo procesai trunka mažiausiai metus, o užsieniečiai per agentūras visus įvaikinimo formalumus dažnai sutvarko per tris mėnesius.
Prakalbo apie spaudimą
Kalbėdamas apie A.Leščiausko situaciją politikas tikino, kad teismas turėtų suteikti daugiau aiškumo: „Brolis susiduria su labai dideliu įvairių tarnybų spaudimu. Kai jis dalyvavo susitikime su pora iš Naujosios Zelandijos, ten buvo ir jų advokatė, vaiko teisių tarnybos specialistai, psichologė – septyni prieš vieną.
A.Leščiausko advokatui galimybė dalyvauti nebuvo sudaryta, jis net nebuvo apie tai informuotas. To susitikimo metu brolis buvo įtikinėjamas, kad neteiktų dokumentų dėl sesers globos.
Paklaustas, kaip vertina, kad vakar teismo salės durys užrakintos, o visi proceso dalyviai pateko į ją pro neviešą įėjimą, politikas pabrėžė, kad tai nėra tik šios šeimos tragedija: „Tai sisteminė problema. Gauti informacijos, kurios reikia norint apginti brolio ir jo sesers interesus, labai sudėtinga net advokatams.
Tai ką jau kalbėti apie tas šeimas, kurios neturi galimybės pasikviesti į pagalbą advokato?“
Reaguodamas į šią didelį atgarsį sukėlusią istoriją socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis išplatino viešą pareiškimą, kuriame teigė, kad priekaištų Lietuvos institucijų darbui neturi: „Mano požiūriu, tarnyba dirbo gerai ir pažeidimų aš nematau.“
Skubėjo paneigti kalbas
Įvaikinti mergaitę ketinanti šeima iš Naujosios Zelandijos Lietuvos institucijoms yra žinoma, nes 2014 metais įvaikino du lietuvius berniukus. Mergaitė su įvaikintojų šeima nuotoliniu būdu bendrauja apie pusę metų, o sausio pradžioje porai atvykus į Lietuvą mažametė su jais leido laiką sostinėje.
Atvykę N. ir R.McClymontai skubėjo paneigti, kad jie yra senyvo amžiaus, o vaikus iš Lietuvos įvaikino tam, kad turėtų darbo rankų savo ūkyje.
R.McClymont dirba medicinos seserimi privačioje klinikoje, o jos sutuoktinis vadovauja prekybos centrui, prekiaujančiam žemės ūkio technika.
Lietuvą sukrėtė seserų istorija
Daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvą sukrėtė seserų Vitalijos ir Sandros Rymanovų istorija. 1996 metais seserys iš Šiaulių vaikų globos namų „Šaltinis“ dvejiems metams buvo išvežtos į JAV leidus Vaiko teisių apsaugos tarnybai, o netrukus ten ir įvaikintos.
Tuo metu jų motina Panevėžio pataisos namuose atliko bausmę. Nors iš pradžių moteris davė leidimą įvaikinti dukras, paskui savo nuomonę pakeitė.
Keičiantis įstatymams ne visus reikiamus dokumentus sutvarkė ir globėjai, tad mergaičių motinai pareikalavus 2005 metais dukros buvo grąžintos į Lietuvą.
Grįžimo į Lietuvą istorija taip pat apipinta šiurpiomis detalėmis. Mergaitėms, kurios jau kūrė savo gyvenimą už Atlanto, globėjai neatskleidė tikrųjų situacijos aplinkybių ir joms buvo pasakyta, kad į Lietuvą jos vyksta tik atostogų.
Kad į JAV nebegrįš, merginos sužinojo išlipusios iš lėktuvo Lietuvoje. Pas biologinę motiną Naujojoje Akmenėje apsigyvenusios seserys patyrė šoką: pamiršusios gimtąją kalbą seserys sunkiai prisitaikė prie naujos aplinkos, vienai jų prireikė psichiatrų pagalbos.
Lietuvoje seserys ne vienus metus mynė teismų slenksčius. Galiausiai teismas nutarė, kad valstybės institucijos nerealizavo savo teisių ir pareigų nesirūpino ieškovių sugrįžimu į Lietuvą, nors mergaičių motina dar 1999 metais atšaukė savo sutikimą dėl seserų įvaikinimo.
Seserys už patirtą moralinę žalą iš valstybės prašė priteisti po pusę milijono litų, tačiau teismo sprendimu joms skirtos 130 000 ir 80 000 tūkstančių litų neturtinės žalos kompensacijos.
Užsieniečiai lietuvių įvaikina vis mažiau
Šiuo metu Lietuvoje veikia devynios akredituotos užsienio valstybių institucijos: keturios Italijos, po vieną JAV, Ispanijos, Kanados, Naujosios Zelandijos ir Švedijos.
Nuo 2005 metų užsieniečiai įvaikino 710 vaikų iš Lietuvos, iš jų tik 28 išvyko gyventi į Naująją Zelandiją.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (VVTAĮT) Įvaikinimo skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė teigė, kad nuo 2012 metų mažėja užsieniečių įvaikinamų vaikų, nes buvo įtvirtinta nuostata, jog nuolat užsienyje gyvenantys užsieniečiai gali kreiptis į tarnybas tik dėl vaikų, atitinkančių specialiuosius kriterijus, įvaikinimo.
Šie keturi kriterijai numato: tarptautiniam įvaikinimui siūlomi vaikai, turintys sunkiai išgydomų ar nepagydomų sveikatos sutrikimų; įvaikinti užsienyje gali būti tik vyresni nei 7 metų vaikai; įvaikinti siūlomos ne mažiau kaip trijų brolių ar seserų grupės; įvaikinti siūlomi vaikai, turintys glaudžius ryšius su broliais ar seserimis, nesutinkančiais ar negalinčiais būti įvaikintais kartu. Pastarasis kriterijus numato, kad įtėvių šeimos įsipareigoja išsaugoti glaudžius brolių ir seserų ryšius ir po įvaikinimo.
„Amžiaus kriterijus įvestas stebint nacionalinio įvaikinimo tendencijas ir norinčių įvaikinti asmenų išreikštą lūkestį, kad itin retais atvejais pageidaujama įvaikinti vyresnį nei 6 ar 7 metų vaiką. Siekiant, kad vaikas neaugtų institucijoje, numatytas toks amžiaus kriterijus“, – kalbėjo A.Marčiukaitienė.
Ji teigė, kad lietuviai dažniausiai pageidauja įvaikinti kuo jaunesnio amžiaus vaiką, neturintį jokių ar turintį minimalių sveikatos sutrikimų, kuriuos būtų galima pašalinti. Užsieniečiai dažnai į vaikų turimas sveikatos problemas žvelgia paprasčiau ir ryžtasi juos įvaikinti.
Pašnekovė pabrėžė, kad norintiems įsivaikinti vaikus ir užsieniečiams, ir lietuviams tenka pereiti tokias pat procedūras – skirtumas tas, kad norintys įsivaikinti lietuviai visus formalumus sutvarko Lietuvoje, o užsieniečių pora tai daro savo šalyje.
Parengta:
Indrė Vainalavičiūtė „Lietuvos rytas“ 2019-01-11 04:33 , atnaujinta 2019-01-11 11:43
Comments