ES VALSTYBES VALDO AROGANTIŠKI NEIŠMANĖLIAI

Lietuvoje savaitgalį praūžę prezidento rinkimai užgožė  svarbų tarptautinį renginį –  neformalų ES vadovų pasitarimą Rumunijoje, kuriame buvo brėžiama ES ateitis[1]penkiems metams[2].

ES toliau patiria rimtų problemų: bedarbystė, ypač, žalojanti pietines ES – GIPS valstybes tėra 15.9 mln. piliečių apimties, per dešimtmečius daug ir sunkiai dirbančių ne tik ES samdinių gyvenimo kokybė ne ką pagerėjo, nors turtingieji tapo dar turtingesniais  -todėl tęsiasi „geltonų liemenių“ protestai,  ES sutartyse numatytas valstybių pragyvenimo lygmenų vienodėjimas eina priešinga kryptimi – centro ir pakraščių atotrūkis tik didėja, vyksta ES islamizacija, kremlius pastūmėjo BREXIT‘ą. Tuo metu ES vadovai eilinį kartą paskleidė tuščių, savo esme nieko nesakančių propagandinių klišių, iš kurių galima tik pasišaipyti.

Taigi, šios ES vadovų tarybos pasitarimo rezultatas yra labai jau įtartinos kokybės įdirbio dešimt ES vadovų  įžadų, kurių komentarus pateiksiu kita spalva ir šriftu:

-Ginsime vieną Europą – nuo Rytų iki Vakarų ir nuo Šiaurės iki Pietų; (kaip ji buvo ginama nuo imigrantų antplūdžio, narkotikų, prekybos ginklais, žmonėmis, „fake news“ ar „novičiokų“ –  mes jau matėme)

– Kas beatsitiktų, liksime vieningi; (gali atsitikti didžiulis asteroidas, įvykti negrįžtami klimato kaitos reiškiniai su dumblių išplitimu, suvartojusiu atmosferos deguonį, ar 15.9 mln. bedarbių sukilimas, kuris privers vieningai slėptis ES vadovus po stalu)

-Visada ieškosime bendrų sprendimų; (ieškoti  sprendimų neįvardinus problemų dar nereiškia juos rasti. Rinkėjus domina ne pastangos, o rezultatas)

– Ir toliau ginsime savo gyvenimo būdą, demokratiją ir įstatymų viršenybę; (dykaduonių demagogų gyvenimo būdas gali būti malonus, demokratijos neveiksnumas yra akivaizdus, o parinktų įstatymų viršenybė, kaip rodo kapitalo koncentracija saujelės rankose, tėra palanki magnatams ir latifundininkams)

– Būsime ten, kur svarbiausia; (svarbu būti laiku kad ir Vilniaus valdovų rūmuose prie elnienos kepsnio su bruknių padažu, kaip tai nutiko 2013 metų lapkritį su pasekme – 14 tūkst. Rytų Ukrainos gyventojų žūtimi)

 -Visada laikysimės teisingumo principo; ( kaip ten su tuo socialiniu ekonominiu teisingumu, kai bankai per minutes uždirba milijonus, o samdiniai – centus?)

– Rasime būdų įgyvendinti savo ambicijas; (įgudus politinėje demagogijoje ir žmonių mulkinime nėra paprasta būti neperrinktam)

– Garantuosime ateitį kitoms europiečių kartoms; (išnuodytos upės, ežerai, užterštas oras, triukšmas, ligos, didėjanti praraja tarp samdinių ir verslo savininkų tikrai yra ir bus garantuota)

– Ginsime savo piliečius ir juos saugosime;  (… savo kailius ir turtą ginsite iki paskutinio NATO kareivio)

– Europa bus atsakinga pasaulio lyderė (prieš ką bus atsakinga, kuriais parametrais ir rizikomis ir kame ta lyderystė?).

Kas tiems vadovams Sibiu mieste ar kitur surašė šią dar vieną eilinę mantrą – sunku pasakyti, bet gali būti, kad „spyčraiteriai“ specialiai pripilstė lėkštų banalybių, kad parodydami vadų tuštybę pajuoktų juos. Kita vertus, tokie „įžadai“ nereikalauja jokio intelektinio įdirbio, o tėra informacinis signalas, rodantis, kad ES vadovai kažką nuveikė ir įteiginėja lengvatikiams, kad jie  mumis įtemptai rūpinasi. Apie šiame susitikime vykusį ateities postų dalijimą spaudos konferencijoje Seime kalbėjo Margarita Starkevičiūtė, pasipiktinusi, kad be visuomenės žinios į kažkurį postą yra peršamas kažkuris LVŽS ministeris. Betgi, jei trūksta demokratijos, tai ir tokį siūlymą reikia pakankamai gerai reglamentuoti su paaiškinimo – programos ir plano  išpešimu , ką konkretus pretendentas ruošiasi atsakingame poste nuveikti ir kokia bus atsiskaitinėjimo tvarka? Mums kartoja mušimusi į krūtines ištikimybes demokratijai, o realybėje veši politinis kadrų politikos protekcionizmas.

Vietinės Seimo sienų reikšmės banalybės

Ne ką paistalais nuo prezidentų atsiliko ir kalbėtojai Seime 2019 05 09 mūsų narystės ES penkiolikos metų proga[3].  Minėjimo pirmininko V.Pranckiečio privalumas – prakalbos trumpumas.

Prezidentas V.Adamkus pabrėžė, kad „Ir šian­dien, švęs­da­mi, mi­nė­da­mi na­ry­tės Są­jun­go­je ju­bi­lie­jų, ga­li­me džiaug­tis ma­ty­da­mi, kad ir Lie­tu­va, ir Eu­ro­pos Są­jun­ga at­lai­kė. At­lai­kė­me eko­no­mi­nes kri­zes, at­lai­kė­me ag­re­sy­vių kai­my­nų po­li­ti­nius de­mar­šus, iš­ban­dy­mus, at­lai­kė­me ir at­lai­ko­me. To­dėl esu tik­ras, kad uni­ka­lus is­to­ri­nis pro­jek­tas, va­di­na­mas Eu­ro­pos Są­jun­ga, tę­sis.“   Kaip čia pasakius prisiminus, kad ir tūkstančių savižudžių ar prasigėrusių, paskendusių narkotikuose  ar subankrotintų krizėje įmonių ATSILAIKYMĄ?   Kas užėmė aukštesnius krėslus, kažkiek juos ir užsilaikė. O kadangi pinigų valdžia yra gerokai stipresnė, nei primestos sovietijoje  ideologijos, tai ES projektas, išties, tęsis. Abejonių kelia V.Adamkaus tezė –„ Mū­sų na­rys­tė Eu­ro­pos Są­jun­go­je – tai dar vie­nas įro­dy­mas, kad esa­me ir tei­sin­gu­mo erd­vė­je…“ , kadangi išmokos mūsų žemdirbiams nėra sulygintos su kitų ES valstybių, o už Ribentropo-Molotovo pakto pasekmes, įskaitant ir emigravusią geriausią mūsų darbo jėgą, Lietuvai nėra reikiamai atlyginta. V.Adamkus  retoriškai mistifikavo ir laisvės sąvoką, ją, vėlgi, kaip daugelis, tapatindamas su formalia nepriklausomybe nuo kitų valstybių, nors tai nėra tapatūs dalykai.

Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kas Ma­re­kas Kuch­cins­ki  savo prakalboje pasigyrė Lenkijos ūkininkų gerbūvį po įstojimo į ES išaugus 120 proc. ir kartojo standartines frazes apie demokratiją: „Per ma­žai nau­do­ja­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos po­ten­cia­las, tai yra de­mo­kra­tija ir spren­di­mų pri­ėmi­mo de­mo­kra­tiniai me­cha­niz­mai.“ Betgi, be sprendimų priėmimo tobulinimo konkretumo, kad ir su svorio  akademinės bendruomenės nuomonėms suteikimu, tai beliko bendrų frazių rinkiniu.

Ilgą mantrą paskaitė Gediminas Kirkilas priminęs Romos, Mastrichto, Lisabonos procesus. Pasak jo kalbos autoriaus: „Kaip ir va­ka­rie­čiai, Lie­tu­vos gy­ven­to­jai ta­da troš­ko to pa­ties: tai­kos, sau­gu­mo, sta­bi­lu­mo ir ge­ro­vės.“  Čia derėtų pasidomėti, ką reiškia trečdalio Lietuvos gyventojų materialinio skurdo stabilumas, kaip ir atitinkamų bedarbių ar neįgaliųjų sluoksnių kitose valstybėse? Teoretikai, beje, nurodo, kitus visų visuomenių tikslus – pilnesnį rinkinėlį, todėl praleisdamas TEISINGUMĄ, pilietines ar verslo LAISVES ir reikiamą TVARKĄ, p Kirkilas tik pademonstravo savo neišprusimą bei nedėmesingumą socdeminėms vertybėms, tarp kurių socialinis ekonominis teisingumas yra anaiptol ne paskutinėje neminėtinoje vietoje. Pamanykite, koks intelektinis krūvis bei įdirbis glūdi Lietuvos pasiruošime Sibiu susitikimui Rumunijoje, kurį minėjau straipsnio pradžioje: „Ja­me da­ly­vau­ja Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, ji pa­si­sa­kys už ino­va­ty­vią, so­cia­liai jaut­rią ir sau­gią Eu­ro­pą.“  Norint diskredituoti ir ES, ir demokratiją, būtent, tokiu kokčiai abstrakčiu nuolat atkartojamų štampų stiliumi ir reikia kalbėti.

Len­ki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Bog­da­nas Bo­ru­se­vi­čius pabrėžė Lenkijoje vyraujančias palankumo ES nuotaikas: „Per pas­ku­ti­nius me­tus Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­lie­čių pa­lai­ky­mas Len­ki­jo­je pa­di­dė­jo 20 % ir da­bar­ti­niu me­tu sie­kia 91 %“.  Nenuostabu, nes  ES parama, kuria Lenkija nesitenkina reikalaudama iš Vokietijos atlyginti už hitlerinių nacių nusikaltimus, gerokai paaugino Lenkijos gyventojų pajamas, esant visai pakenčiamomis kainomis, apie kurių bei mokestines žirkles nei p Kirkilas, nei p Linkevičius iš vis neužsiminė. Šis ministeris irgi pritauškė niekų vėl pakartojęs tą pačią frazę kaip rudenį: „ Pri­min­siu, kad įsto­ję mes tu­rė­jo­me gal­būt tik 48 % Eu­ro­pos Są­jun­gos pra­gy­ve­ni­mo ly­gio vi­dur­kio, o da­bar jau skai­čiuo­ja­me 78 %“. Galima būtų klausti – kas tie mes, ir kas tie anie atsidūrę skurde, arba jūs, bet tai pirmiausia turi daryti užsiimantys parlamentine kontrole seimūnai. Pasak Linkevičiaus, „Mai­da­nas pra­si­dė­jo Vil­niu­je. Mai­da­nas da­bar ne tik aikš­tės pa­va­di­ni­mas Ki­je­ve, bet ta­po tam tik­ra pras­me sa­vi­mo­nės, iden­ti­te­to, sa­vi­raiš­kos, eu­ro­pi­nių ver­ty­bių gy­ni­mo sim­bo­liu.“ Kokia vertybinė išmintis ir kaip lengva spekuliuoti šimtinės žuvusiųjų toje aikštėje nuo kulkų vardu.  Tai gal prie  mūsų URM reikia surengti Lukiškių aikštės „laidaną“?  Tai, kad Ukrainoje europinė kryptis atėjo ne demokratinės procedūros, o jėgos ir smurto keliu, neturėtų būti aukštinama. Žodžiai „kal­bant apie tą ato­trū­kį tarp biu­ro­kratijos ir žmo­nių, tarp ins­ti­tu­ci­jų ir žmo­nių, tu­ri­me į tai žiū­rė­ti su at­sa­kin­gu­mu ir su ko­kiu nors kū­ry­bi­niu pa­siū­ly­mu. Mes, ma­nau, Lie­tu­va ir­gi pri­va­lo kar­tu su Len­ki­ja ir ki­tais kai­my­nais įneš­ti in­dė­lį į šią dis­ku­si­ją.“.  Tai kur tas, sakykime,  ES mokesčių harmonizacijos, galinčios gerokai pagerinti situaciją planas, p Linkevičiau? Liokajizmas Briuselio biurokratijai kaip tik pasireiškia ši ministerio mintimi: „O da­bar kaip nie­ka­da tei­sy­bė yra ta, kad tu­ri­me su­si­telk­ti rū­pin­da­mie­si ir siū­ly­da­mi va­rian­tus dėl mū­sų ben­dro pa­sta­to, ben­dros or­ga­ni­za­ci­jos – Eu­ro­pos Są­jun­gos vie­ny­bės“. Beliktų pridurti  bolševikiškai – ura draugai… duodi vieningą Europą! Nors sakoma, kad nuomonių įvairovė duoda išsirinkti geriausius kelius.

Petras Auštrevičius susakė, bene, dalykiškiausią kalbą priminęs visus energetinius projektus ir apgailestavęs dėl Europos komiteto, galėjusio toliau sėkmingai koordinuoti bendrą politiką, sunaikinimo.  Tai reiškia, kad, pasak P.Auštrevičiaus,  URM ir ES reikalų komitetas Seime nėra sėkmingi ir efektyvūs dariniai.

Kažkiek nusišnekėjo A.Kubilius, pareiškęs, kad „Kaip mes ga­li­me pa­dė­ti Eu­ro­pos Są­jun­gai? Vi­sų pir­ma, ne­bi­jo­ti jos to­les­nio stip­rė­ji­mo…“. Jei būtų pasakęs ‚centralizavimo tendencijų‘, ypač, bendros finansų ir mokesčių politikos harmonizavime, viskas, būtų tvarkoje. Betgi, kitiems, ES stiprėjimas, tai Le Pen, ar kitų nacionalistų organizacijų augimas.  Jau minėtą neišprusimą bendrųjų visuomenių tikslų formulavime A.Kubilius parodė tirada: „Pir­ma – siek­ti, kad spar­čiau ar­tė­tu­me prie eu­ro­pie­tiš­kos ge­ro­vės lyg­mens, ki­taip sa­kant, kad čia su­kur­tu­me to­kią eu­ro­pie­tiš­ką ge­ro­vę. Ir an­tra – siek­ti, kad mū­sų ge­o­po­li­ti­nis sau­gu­mas nuo­sek­liai tvir­tė­tų taip, kad mū­sų vai­kai ir anū­kai ga­lė­tų čia sau­giai gy­ven­ti. Tai yra mū­sų pa­grin­di­niai na­cio­na­li­niai tiks­lai ir jų sie­kiant Eu­ro­pos Są­jun­gos vaid­muo yra ne­pa­kei­čia­mas“.  Betgi, GEROVĖ ir SAUGUMAS tėra tik du iš penkių pagrindinių teorinių sandų, greta TEISINGUMAS, LAISVĖS ir joms reikalinga TVARKA, todėl čia belieka kelti klausimą, kas „beraščiui“ fizikui  A.Kubiliui suteikė susiaurinti ir pateikti tokia „apkramtytų ausų“  forma mūsų pagrindinius nacionalinius tikslus? Gal apkalta iš to ir neišeitų, nors ir prasilenkta su 5 ir kitais Konstitucijos straipsniais, tačiau ar ne laikas pradėti mąstyti kur kas sistemiškiau? Gerai, kad fizikas pats rašosi sau kalbas, skirtingai nuo kitų, tačiau nežinoti fundamentalių dalykų yra neatleistina. Ir kaip kurti tą GEROVĘ be socialinio-ekonominio TEISINGUMO, didinamo ir per profsąjunginį judėjimą? Arba be verslo LAISVIŲ bei subtilaus rinkos pareguliavimo?

Savo kalbą į filosofinę plotmę pastūmėjo EP narė L.Andrikienė: „Ger­bia­mie­ji, 2018 me­tais su­ka­ko 100 me­tų, kai Vie­no­je pa­si­ro­dė Os­val­do Špen­gle­rio „Va­ka­rų sau­lė­ly­dis“. Pa­va­di­ni­mas, iš kar­to ta­pęs me­ta­fo­ra. Mi­nė­da­mi Lie­tu­vos na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je 15 me­tų su­kak­tį, gau­na­me dar vie­ną ga­li­my­bę įsi­ti­kin­ti – kal­bos apie Va­ka­rų sau­lė­ly­dį, apie krikš­čio­niš­ko­sios ci­vi­li­za­ci­jos ir eu­ro­pi­nės kul­tū­ros mir­tį, nu­ė­ji­mą nuo sce­nos yra ge­ro­kai per­dė­tos. Is­to­ri­ja pri­me­na, kad Eu­ro­pa ne kar­tą bu­vo nu­ra­šy­ta, pa­smerk­ta, api­bū­di­na­ma kaip iš­si­sė­mu­si, ne­tu­rin­ti nei idė­jų, nei gy­vy­bės. O ji, at­lai­kiu­si du pa­sau­li­nius ka­rus ir dau­gy­bę lo­ka­lių kon­flik­tų, ne vie­ną eko­no­mi­nę ir de­mo­gra­finę kri­zę, ne­drau­gų pyk­čiui ir to­liau gy­vuo­ja, ne tik iš­sau­go­da­ma tai­kos, to­le­ran­ci­jos ir ge­ro­vės erd­vę, bet ir pri­im­da­ma į ją nau­jas vals­ty­bes, pa­sau­liui lik­da­ma tvir­tu sta­bi­lu­mo ga­ran­tu, o mi­li­jo­nams žmo­nių – na­mais.“ L.Andrikienė pabrėžė ir žemės ūkio, ir regionų politikos svarbą bei  ES – USA santykių įtemptumą, Kinijos siekį diktuoti pasauliui.

Išvada peršasi prasta. Pilkos nuobodžios daugelį kartų girdėtos, nes, matyt, perrašinėjamos, tik kitaip sudėliojamos „spyčraiterių“ tekstuose, skaitomos kalbos, kelia ne tik nuobodulį bei pasidygėjimą esama „demorkatijos“ kokybe, bet ir verčia apmąstyti  patį pompastinį  postsovietinį  minėjimo žanrą, kuris tėra eilinis mokesčių mokėtojų pinigų taškymas. Negi neužteko parado su vėliavų pakėlimu, kuris buvo stebimas tik dviejų dešimčių atsitiktinių praeivių bei ES suinteresuotų politikų pulko.   Pliauškiama Seime buvo dvi su puse valandos  apie viską, ir, kartu, apie nieką, todėl laikas darbais – konkrečiais esminių problemų sprendiniais, o ne apvaliomis frazėmis minėti ryškesnes datas. Kas trukdė nuveikti Lietuvos ir Lenkijos santykiuose ( PVM žirklėse, elektros tinklų sinchronizavime…., kovoje su narkotikais)  tą gegužės 9 dieną itin prasmingų dalykų, pasidalinti teisėkūros pasiekimais bei trūkumais ir pateikti vieną kitą europinių problemų sprendinį? Europa turi per mažai laiko ir prabangos sau leisti toliau tuščiažodžiauti.

Dar kartą pasižiūrėjus fiurerio kalbų, hipnotiškai kaitinusių minių euforijas, beliktų paradoksaliai pastebėti, kad be politinės aistros – pasionarumo, permainos ir į gera nėra įmanomos.

Tačiau pažangai reikia keisti papročiais virstančius prasčiausius Seimo veikimo įpročius.

Dovilas Petkus iš Radžvilo rinkiminio komiteto, teisingai rašo, kad norint gelbėti ES nuo subyrėjimo, reikia naujos ES sutarties[4]. Tuo metu mūsų politikieriai toliau leidžia sau ramiai pilstyti savose „smėlio dėžėse“.