Gruodžio 2 dieną Geltonųjų liemenių protestai Prancūzijoje tęsėsi. Tūkstančiai demonstrantų Paryžiuje pagerbė policijos suluošintus protestuotojus. Barbariški policijos veiksmai suvienijo demonstrantus. Kelios tarpusavyje konkuruojančios geltonųjų liemenių grupės pareiškė, kad juos rengiasi pateikti kandidatus į Europos parlamento rinkimus, vyksiančius gegužę. Vyriausybės duomenimis, apie 2000 žmonių buvo sužeisti protestų metu, 17 žmonių gavo sunkius sužeidimus, keturiems guminėmis kulkomis išmuštos akys.
Jerome Rodrigues, kuriam prieš savaitę buvo išmušta akis (nuotraukoje su barzda), buvo sutiktas protestuojančiųjų su aplodismentais.
20-mečiui protestuotojui Franck Dideron pasakė, kad jis gruodžio 1 dieną protestavo taikiai, o akis jam buvo išmušta telefonu kalbant su mama
Reikia priminti, kad lygiai taip pat banditiškai su protestuojančiais 2009 sausio 16 dieną elgėsi Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, kuris guminėmis kulkomis prie Lietuvos Seimo suluošino 34 žmones. Vienam protestuotojui buvo išmušta akis. Vidaus reikalų ministras Kristofer Kastanier, su išraiškinga „prancūziška“ pavarde ir veidu, ciniškai pareiškė, kad jeigu bus paisoma įstatymų, nebus sužeistų. Policijos duomenimis, demonstracijose dalyvavo 69000 demonstrantų. Vokietijoje, Frankfurte prie Maino šeštadienį irgi vyko geltonųjų liemenių demonstracija. Čia buvo protestuojama prieš draudimą naudoti dyzelinius automobilius, žmonių skurdinimą. Protestuotojai sako, kad jiems pavyzdys prancūzai, kurie išdrįso išeiti į protesto demonstracijas.
Prancūzai reikalauja prezidento Imanuelio Makrono atsistatydinimo Liveinternet, su nuoroda į Lechaim vertimą iš ynetnews, rašoma, kad Prancūzijos trasoje A6, pagrindinėje arterijoje tarp Paryžiaus ir Marselio, ant tilto kabėjo didžiulis baneris, ant kurio buvo užrašyta „Makronas – žydiška kekšė“. Socialiniuose tinkluose pasirodė prieš Prancūziją valdančius žydus nukreipti pasisakymai. Vienas iš jų skelbė: „Būtent turtingi žydai atvedė Makroną į valdžią, kad jis taptų marionete, o jie tampo jį už virvelių. Žydai atsakingi už mokesčių turtingiesiems sumažinimą ir už visą finansinę situaciją šalyje“. Prancūzai praregėjo? Ar jie nežinojo, kad Imanuelis Makronas atėjo iš Ritšildų banko Goldman Sachs? Nežinojo, kad Rotšildai ir tampo savo buvusį pavaldinį už virvelių, kad Rodšildai yra tikrieji Prancūzijos šeimininkai pastaruosius 200 metų (Prancūzijos centrinį banką Rotšildai įkūrė 1800 metais)? Ar jie nežinojo, kokios tautybės buvo ankstesnieji Prancūzijos prezidentai Fransua Olandas ar Nicola Sarkozy, kurie skurdino prancūzų tautą, masiškai vežė į Prancūziją Afrikos gyventojus, vykdė prancūzų tautos genocidą. Italijos valdantieji paaiškino, kodėl buvo vykdoma ši politika: 14 Afrikos valstybių Rotšildai spausdina frankus, alina juodąjį kontinentą, o afrikiečių jaunimą, kad šis nesipriešintų, išveža į Europą. Čia jų tikslas sukurti gojų-vergų masę: betautę, berasę, juodą. Tai aprašyta „Europos sąjungos tėvo“ masono Kudenhove-Kalergi knygoje „Praktinis idealizmas“ (1925). O Lietuvoje kitaip? Ar ne žydų bankininkų Valenbergų banko darbuotojas iškeltas kandidatu į Lietuvos prezidentus? Ar Lietuvos piliečiai akli ir nemato kas vyksta, ar užhipnotizuoti nupirktų gaidžių giedojimo? Aš matau, kas vyksta, matau ir tai, kad kitas kandidatas į prezidentus nuvyko patepimo į Jaruzalę. P.S. 1886 metais išleistoje Edouard Drumont knygoje „La France Juive“ (Žydų Prancūzija), kurioje pasakojama, kaip Prancūzijos valstybė dar 19 amžiuje pateko į žydų kapitalo rankas, rašoma: „Štai, pavyzdžiui, didikai, kilmingos moterys, įprastinės lankytojos šv. Klotildos ir šv. Tomo Akviniečio bažnyčių ir jų vyksta pareikšti savo pagarbą kažkokiam Rotšildui, neapkenčiančiam Kristaus, kuriam jos meldžiasi. Kas jas verčia ten eiti? Galbūt malonus šeimininkas išsiskiriantis ypatingu protu? Galbūt jis neprilygstamas pokalbių dalyvis ar Prancūzijai suteikė kokias nors paslaugas? Visai ne. Tai užsienietis, iš Vokietijos, nekalbus, užsispyręs, kartais verčiantis savo svečius-aristokratus išklausyti grubumus už tai, kad jis jiems rodo vaišingumą iš noro pasipuikuoti. Kas skatina aristokratijos atstovus eiti po šiuo stogu? Pagarba pinigams. Jie ten eina, kad nusilenkti aukso veršiui. Kada Omalijos hercogas nusižeminęs ateina pareikšti savo pagarbą Rotšildui, kuris jį vadina senu unteriu, tarp kitko, kai jam labiau dera sėdėti namie ir skaityti savo šlovingos giminės istoriją, - paveldėtojas Kondė tuo pačiu pripažįsta, kad didelio skaičiaus pinigų įgijimas abejotinomis spekuliacijomis tolygu pergalei prie Rokrua: juk lanko tik sau lygius, o jis būna pas šituos žmones. Iš esmės visi šie ponai, vaidinantys, kad niekina pinigus, būna labai patenkinti, kada tie, kurie juos sukaupė, leidžia ir jiems naudotis savo turtu. Po savo nuopuolio jie pirmieji ir juokiasi iš savęs.“ „Iš tikrųjų, Alfonsas Rotšildas pirmininkavo parlamente, kas daug ką paaiškina; jam buvo malonu girdėti, kad tikra lygybė yra tame, kad jis turi tris milijardus, kai tiek prancūzų miršta nuo bado. Jis šypsosi nusilenkusiam prieš juos oratoriui globėjiška ir tuo pačiu metu pilna neapykantos šypsena. „Koks lakėjus!“, - tarytum sako jis. Koks nelaimingas! - pasakysime mes. Ar jis nenusipelno užuojautos?“ Ar ne taip pat Lietuvos elitas pamilo „aukso veršį“, Lietuvą pardavė žydų kapitalo bankams, o valstybę ir jos gyventojus įklampino į skolų jungą?
Šaltinis: Dr. Algimantas Lebionka.
Comments