Rimvydas Valatka. Emigrantų vaikams – po puodelį espreso iš biudžeto

Seimas priėmė įstatymo pataisą, kuria leis be kliūčių atvykti į Lietuvą dirbti imigrantams iš Jungtinių Valstijų, Kanados, Japonijos, Pietų Korėjos ar Australijos. Tarsi šių turtingų šalių piliečiai veržtųsi vairuoti mūsų vilkikus ar dirbti statybose. Tuo metu ukrainiečiams, kurie išties nori pas mus dirbti ir užpildo emigravusių lietuvių vietas, įvestos kvotos.

Kodėl taip juokingai padaryta? Kas nuo to, be Lenkijos, kuri išnaudoja ukrainiečius savo ekonomikai auginti ir pensijų fondams sklandžiai veikti, išloš?

Atsakymo nėra. Galima spėti, kad Seimo nariai vadovavosi iliuzija, jog, užkirsdami kelią ukrainiečiams, jie padės greičiau sugrąžinti į Lietuvą emigravusius lietuvius.

Masinė emigracija iš šalies vyksta jau bemaž 20 metų, bet valstybė neturi realios emigrantų išlaikymo Lietuvos orbitoje politikos. Tiksliau, emigracijos ir imigracijos politika paremta tik užkeikimais. Tokiais kaip a la „grįžkit į tėvynę, grįžkit į namus“ ir „visos problemos išsispręs, kai įvesim dvigubą pilietybę“.

Bet ar būtų išspręsta ši problema, jei būtų laimėjęs referendumas dėl dvigubos pilietybės? Tikrai ne. Joks popierius, nors ir Vyčiu paženklintas, problemų nesprendžia.

Tikėtina, kad dauguma emigrantų, sulaukę pensijos, grįš gyventi į Lietuvą, nes čia gyventi ir pigiau, ir patogiau nei, tarkim, Londone ar Airijoje. Tačiau jų vaikai, maži išvežti iš Lietuvos ar juo labiau gimę emigracijoje, tikėtina, dauguma liks gyventi užsienyje.

Užaugusiems kitoje šalyje, kurią jie teisėtai gali laikyti gimtine, joje užaugusiems Lietuvos piliečiams ir dar silpnai mokantiems lietuviškai, persikėlimas į Lietuvą būtų kuo tikriausia emigracija, o ne sugrįžimas, kaip vaizduojasi politikai.

O tai ir yra didžiausias Lietuvos praradimas, kurio mastų mūsų valstybė nei žino, nei bando sumažinti. Niekas tiksliai nė nežino, kiek mūsų emigrantai turi vaikų. Tarkim, kiek lietuviukų gimė emigracijoje per 15–20 metų? Kiek jų ten pasiekė pilnametystės ir kiek jau pradėjo darbines karjeras?

Spėjama, kad užsienyje gyvena 150–200 tūkst. lietuvių vaikų. Ką valstybė padarė, kad jiems padėtų išlikti lietuviais?

Vienintelis realus kelias čia būtų finansuoti jų lituanistinį mokymą ir rengti vasaros stovyklas Lietuvoje tūkstančiams emigrantų vaikų.

Šiuo metu pasaulyje yra 9 formaliojo švietimo lituanistinės mokyklos, kurias finansiškai ir metodiškai remia Lietuvos valstybė. Bet ten mokosi tik 2000 vaikų.

Be jų, pasaulyje dar yra 200 šeštadieninių lituanistinių mokyklų. Tačiau Lietuva jų nelaiko mokyklomis. Jų patalpas išlaiko tėvai, o mokytojai yra savanoriai, kuriems Lietuva nemoka už jų triūsą. Valstybės parama tokioms mokykloms pernai siekė vos 350 tūkst. eurų. Kitaip sakant, vienam lietuviukui išmokyti lietuviškai valstybė pernai skyrė du eurus – po vieną puodelį espreso.

Airijoje, kurios Švietimo ministerijos žiniomis, yra apie 16 tūkst. lietuvių vaikų, lituanistines mokyklas lankė 700. Išvada: tik 5–6 proc. lietuviukų mokėsi lietuvių kalbos. Kitose šalyse yra panašiai.

O dabar paklauskim savęs, ką tiems likusiems 95 procentams sako pasas su Vyčiu? Ką Lietuva padarė, kad tie vaikai bent žinotų, kas ta Lietuva? Ogi nieko.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.