Viktoras Jašinskas: „Priešrinkiminis skaitalas“

Artėja labai svarbus Lietuvai pasirinkimų metas (tiksliau pasirinkimus žmonės jau daro, nes kažkodėl buvo prailgintas laikas išankstiniam balsavimui). Šią savaitę ir gegužės 26 d. pasirinksime, kokiu keliu mūsų valstybė žygiuos toliau - labai nelygiu ir neaiškiu istorijos keliu. Lietuvos Prezidento institucija yra gerokai svarbesnė ir turi gerokai daugiau galios svertų, negu kaimyninėje Latvijoje, kur Prezidentas renkamas Seimo. Pas mus – balsuoja visa Tauta ir renkasi ne tik šalies vadovą, bet ir savotišką ideologinį lyderį. Koks turėtų būti šalies lyderis ir kokią ideologinę žinią jis turėtų skleisti? Per beveik trisdešimtį metų mes, kaip valstybė, taip ir neapsibrėžėme, kokia kryptimi eisime, kokie mūsų siekiai ir tikslai. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo niekada neturėjome aiškaus plano ir ideologijos. Iki 2004 m. dar buvo kažkoks tikslas, kad atitikti kriterijus dėl stojimo į Europos Sąjungą, ką ir padarėme. Po to nusiraminome ir atsidavėme ES valiai ir, praktiškai neskaitę, priėmėme viską, ką jie mums siūlė. Be derybų ir neatsižvelgdami, ar tai mums tikrai naudinga. Per penkiolika metų šis darinys pasikeitė neatpažįstamai, mes toliau prarandame savo suverenitetą ir aklai tikime, kad tai, ką diktuoja Briuselis, yra mums priimtina. Europos Sąjunga buvo sukurta remiantis krikščioniškomis tradicinėmis vertybėmis, kurios vėliau nepastebimai virto vakarietiškomis vertybėmis. Kas yra stipri ir nepriklausoma valstybė? Tai – politinis darinys, kuris turi savo sienas, valiutą ir bankinę sistemą, teisinę viršenybę ir nešališkus teismus, gamybos ir prekybos monopoliją, atsveriančią tarptautinių korporacijų įtaką, nepriklausomas komunikacijų ir draudimo kompanijas, stiprią kariuomenę ir pilietinę visuomenę, kuri aktyviai dalyvauja svarbių sprendimų valstybei priėmimo procesuose. Bet svarbiausia – stiprios šeimos politika, kuri garantuoja gyventojų prieaugį, neleisiantį valstybei išnykti. Geriausias pavyzdys – Izraelis, apsuptas priešų iš visų pusių, bet viena lyderiaujančių šalių pagal visus rodiklius pasaulyje. Mes, deja, viso šito nebeturime. Sakysite, mes maža valstybė... Žiūrint, su kuo lyginsime. Singapūras - 1958 m., Didžiajai Britanijai atsisakius šios šalies kaip kolonijos, buvo nepavydėtinoje padėtyje. Tautybių kokteilis, gamybiniai pajėgumai arti nulinių. Be naudingų iškasenų, netgi be vandens išteklių. Aplinkui - priešiškai nusiteikusios valstybės, kurios norėjo praryti šį geopolitiniu mastu labai svarbų logistikos tašką. Tačiau atsirado stiprus lyderis - Lee Kuan Yew, kuris sugebėjo ne tik suvienyti šalį, bet ir padaryti ją pasauline lydere ekonomikos, mokslo ir inovacijų srityse. Ar Lietuva gali tapti Europos Singapūru? Viskas įmanoma, reikia tik politinės valios ir stipraus pilietinės visuomenės aktyvumo, kad valdžia, veikiama išorinių ir, žinoma, vidinių interesų grupių, nepasiduotų spaudimui ir atstovautų daugumos interesus. Tai nereiškia, kad mes turime ignoruoti arba netoleruoti mažumų interesų, tiesiog jų teisės neturėtų būti primestinės. Politinė ideologija Lietuvoje Nagrinėjant Lietuvos populiariųjų politinių partijų priklausymą kuriam nors politinės ideologijos spektrui, išryškėja tendencija, kad visos jos kvėpuoja neoliberalizmo dvasia. Kas supranta tai, kas yra politinė filosofija, turėtų skambinti visais varpais, kad ideologiškai konservatoriai ir liberalai negali būti koalicijoje, nes tai prieštarauja bet kokiems politikos mokslų dėsniams. Ar tai būtų TS-LKD, Socialdemokratai, liberalai, tie patys LVŽS (atsižvelgiant į tai, kaip jie balsuoja), akivaizdu, kad jie palaiko stambų tarptautinių korporacijų kapitalą, globalios Lietuvos idėją, pataikauja skandinaviškiems ir kitiems ideologiniams fondams, nevyriausybinėms organizacijoms, kurios padeda įsisavinti europines ir biudžetines lėšas, nuo ko kenčia galutinis asmuo – paprastas Lietuvos pilietis, kuris savo sunkiu darbu ir kuria pridėtinę vertę, išlaiko visą tą biurokratinį aparatą. Negana to, didžiosios partijos yra asignuojamos iš valstybės biudžeto, kas suteikia joms išskirtinę teisę konkuruoti sekančiuose rinkimuose prieš mažesnes partijas ir rinkimams suburtus komitetus. Apie kokius lygiateisius rinkimus mes išvis šnekame? Kokias savybes privalo turėti prezidentas? Visų pirma, tai turėtų būti žmonių žmogus, ko ypač trūko mūsų dabartinei šalies vadovei. Prezidentas turi būti universalus, privalo išmanyti visas sritis, kitaip jis bus lengvai apgaunamas (kad ir tų pačių patarėjų). Taip pat labai svarbu, kad jis būtų vizionierius ir novatorius, nes norint pasiekti proveržį, reikia kurti, o ne bandyti kažką atkartoti. Pasaulis nestovi vietoje ir į tą pačią upę nebebrisime. Žinoma, labai svarbios savybės - sąžiningumas, darbštumas bei teisingumas visiems. Trumpai apie „trijulę“ Ingrida Šimonytė - „Demokratijos šventės“ nugalėtoja, TS-LKD organizuotų rinkimų, į kuriuos buvo „įveltas“ ilgametis diplomatas ir ambasadorius Vygaudas Ušackas, laureatė. Pažeminančiu skirtumu „nukalė“ rinkimuose žmogų, kuriam jau daug metų buvo matuojamos prezidento regalijos, kad suteikti jai žemą startą šiuose LR Prezidento rinkimuose. Kokias vertybes ji atstovauja? Tikrai ne konservatoriškas, o tuo labiau - ne krikščioniškas (ką apie tai galvoja krikdemų sparnas partijoje, ir kodėl apie tai nekalba, man visada išliks dilema). Saulius Skvernelis – pirminė profesija nesvarbu. Svarbu tai, kad tai perėjūnas, kuris dėl karjeros eis su bet kuo ir paaukos bet ką dėl savo oportunizmo. Ar jums nekyla klausimas, kodėl šitiek metų sistema jį saugo ir puoselėja, atveria jam vartus į vis aukštesnes pareigas, be tikrai rimtų kaltinimų? Manau todėl, kad jis sistemai tinka. Didžioji dauguma ministrų ir jo patarėjų yra ne rinkimus laimėjusių LVŽS, o senosios sistemos statytiniai. S. Skvernelis tik masalas visuomenei. Jis niekada neatstovavo paprastų žmonių, o tik tai deklaravo. Pavyzdžių net nevardinsiu... Gitanas Nausėda – ekonomistas, daugiametis bankų darbuotojas, išreiškė paramą Valdui Adamkui, gavo atgalinę grąžą šiuose rinkimuose, lažybų punktų favoritas. Pragmatiškas, apsiskaitęs žmogus. Kaip ir neturi jokios politinės partijos paramos, tačiau kažką kardinaliai keisti nežada, tad ir pokyčiai būtų minimalūs. Nesisteminiai kandidatai Vytenis Andriukaitis – gimęs tremtyje, aktyvus antisovietinio pogrindžio dalyvis, socialdemokratinių idėjų kalvis. Bėda tame, kad dirbdamas Europos komisaru prarado sąlytį su paprastais piliečiai ir prarijo jauką daugybei „vakarų pasaulio gėrybių“, todėl nelabai gaudosi, kas yra kas. Nenurašykime jo pastangų, bet vertinkime adekvačiai. Naglis Puteikis – praeitų LR Prezidento rinkimų „mini žvaigždė“, 2014 m. rinkimuose surinko 9.33% rinkėjų balsų. Ant šios bangos buvo išrinktas į LR Seimą vienmandatėje apylinkėje. Šiuo metu LCP suspenduotas pirmininkas, buvęs konservatorius. Iš esmės, „profesionalus“ populistas, kuris vaikosi bet kokios pilietinės iniciatyvos savo populiarumui didinti, praktiškai niekada nebalsuodamas svarbiais klausimais Seime. Dalyvauja visuose įmanomuose rinkimuose, tuo parodydamas savo politinį nebrandumą, svarbu kad būtų matomas. Taškus ant „i“ sudėliojo jo suokalbis su Antanu Guoga. Tai parodė, kad jokių ideologinių vertybių jis neturi. Valentinas Mazuronis – buvęs Aplinkos apsaugos ministras, aršus skalūnų dujų išgavimo Lietuvoje šalininkas, europarlamentaras. Neblogas vyras, bet taip pat populistas, nieko konkretaus nesiūlantis, tik iš kitų reikalaujantis demagogas. Nesiplėsiu. Voldemaras Tomaševskis – turintis savo elektoratą, ilgametis Seimo ir europarlamento narys. Kaip ir gerai šneka, bet panašu kad ilgisi Tarybų Sąjungos. Tai nuvažiavęs traukinys. Visada garantuoti 5-6 procentai rinkėjų balsų. Arvydas Juozaitis – Sąjudžio pirmeivis, filosofas, ekonomistas. Kad jis nepriklausomas – tai tik iliuzija. Arvydas Juozaitis – Tautininkų partijos, kuri visai nesenai buvo sąjungoje su konservatoriais, projektas. Mirusi partija padarė A. Juozaitį savo vėliava ir bando jo dėka prisikelti. Judėjimas „Lietuva yra čia“ taip pat pastatytas ant Tautininkų struktūros. Nors Juozaitis išsako labai neblogų minčių apie tautiškumo išsaugojimą, daug kalba apie praeitį, bet trūksta vizijos apie modernią valstybę. Nustebino A. Juozaičio sprendimas nedalyvauti LRT debatuose. Kai kas įvardina tai kaip drąsų poelgį, bet labiau panašu į tai, kad kandidatas bijo prastai atsakyti į klausimus ir renkasi auditoriją, kuri ir taip jį jau žino, bei yra atlaidesnė. Įdomumo dėlei, atsirado buvusių bendražygių, kurie ne kaip vertina jo, kaip lyderio, savybes ir primena „istorinę klaidą“. Mindaugas Puidokas – naujos kartos politikas, laimėjo mandatą į Seimą Aleksoto -Vilijampolės vienmandatėje apylinkėje. Socialinių mokslų, politologijos mokslų daktaras, užsienio politikos ekspertas, kovotojas už visuomenės interesą, savo moksliniuose darbuose aprašęs ekonominio proveržio gaires. Vaikų teisių įstatymo ir LVŽS partijos, kuri pamiršo savo programos pažadus, kritikas. Buvo pašalintas iš partijos ir pavadintas neadekvačiu asmeniu. Tačiau pilietinė visuomenė sukilo ir pakvietė Mindaugą Puidoką siekti LR Prezidento posto. Be partinių struktūrų ir be didelių resursų per trumpą laiką jam pavyko suburti didelį būrį savanorių, kurie surinko net 29 tūkstančius parašų. M. Puidokas nėra idealas, jam dar daug ko reikia išmokti, tačiau potencialas – labai didelis. Jam primetama, kad per jaunas, bet tai tik suteikia galimybę tobulėti, ir šis trūkumas labai greit praeina. Protu, politikos plačiąja prasme supratimu ir širdimi, jis gerokai lenkia kitus kandidatus. Kas laimės? Laimės pilietinis suvokimas. Dauguma iš Jūsų supranta, kad reitingai yra tik „opiumas liaudžiai“, taip kad tie, kurie dar nebalsavote, iki sekmadienio 20 val. privalote atiduoti balsą už tai, kur mes eisime, ir kuo mes būsime. Teisingo apsisprendimo Jums visiems!